Su sąlyga

Maureen Child
Su sąlyga

Pirmas skyrius

Devlino Hadsono galvą tarsi yla pervėrė dar vienas spigus klyktelėjimas, atsklidęs iš išorinės biuro dalies.

Šį rytą jau ketvirta sekretorė gavo vazą gėlių, žaislinį gyvūnėlį ar didžiulę dėžę saldainių.

– Valentino dieną reikėtų uždrausti, – sumurmėjo Devlinas.

– Tokia jau šios dienos nuotaika, šefe.

Devas metė staigų žvilgsnį į Megan Keri, savo padėjėją. Į šeštą dešimtį įžengusi šviesiaplaukė moteris papurtė galvą lyg sakydama, kad jis – didžiausias jos gyvenimo nusivylimas.

– Prašyčiau be komentarų. – Devas iš patirties žinojo, jog geriausia sustabdyti padėjėją jai dar nespėjus įsibėgėti apie tai, kas tą akimirką neduodavo ramybės.

– Nė neketinau nieko sakyti.

– Tai būtų pirmas kartas, – po nosimi burbtelėjo Devas.

Ir neklydo. Taip, jis yra vyriausias iš visų brolių. Taip, jis turi didžiausią galią Hadson Pictures dinastijoje. Taip, nuo jo žvilgsnio akimirksniu sustingsta agentai ir aktoriai. Tačiau Megan Keri buvo jo biuro – vadinasi, ir gyvenimo, – viršininkė, tad turėjo teisę išsakyti savo mintis nepaisydama Devo nuomonės.

– Bet, – pradėjo ji patvirtindama, kad Devas ir vėl neklydo, – Šv. Valentino diena rytoj.

– Dieve švenčiausias, – kone sudejavo jis. – Reikės išgyventi dar vieną siuntinių dieną.

– Vaje, – sumurmėjo Megan, – romantikos fėja nė karto tavęs taip ir neaplankė, tiesa?

– Ar neturi darbo? – atšovė Devas persmeigdamas ją šaltu žvilgsniu, kokiu paprastai perverdavo biudžetą viršijusius režisierius.

– Patikėk manimi, – dramatiškai atsidusdama atsakė Megan, – kalbėtis su tavimi šia tema ir yra darbas.

Nedaug trūko, kad Devas nusišypsotų. Tačiau nenusišypsojo.

– Puiku. Klok viską, kad galėčiau toliau netrukdomas dirbti.

– Taip ir padarysiu.

Tarsi ją kas nors būtų galėjęs sustabdyti.

Megan padėjo krūvą atspausdintų telefoninių pranešimų ant Devo stalo ir abiem rankomis įsirėmė į savo plačius klubus.

– Kaip jau sakiau. Rytoj Valentino diena. Išmintingam vyrui tai būtų proga nusiųsti žmonai gėlių. Ar saldainių. Ar ir vieno, ir kito.

Čiupęs pranešimus Devas įsmeigė žvilgsnį į tekstą, tarsi Megan kabinete nė nebūtų. Tarsi nuo ignoravimo ji būtų išgaravusi. Nesuveikė.

– Mano manymu, – tęsė Megan, – bet kuri žmona apsidžiaugtų tokią dieną sulaukusi iš vyro dėmesio…

– Mes su Valeri kartu nebegyvename, Megan, – griežtai priminė Devas. Kalbėti apie savo santuoką jis nenorėjo, kaip ir apie tai, kad žmona jį paliko. paliko.

Tačiau Megan prakalbus ta tema, Devo galvoje įsižiebė kibirkštėlė ir leidosi nešama jo minčių upės vandenimis.

Devui ligi šiol buvo sunku patikėti, kad žmona jį paliko. Dėl Dievo meilės, kodėl? Juk jie gerai sutarė. Valeri turėjo atvirą sąskaitą visose Rodeo Drive parduotuvėse ir į valias laisvo laiko apsipirkinėjimui. Juodu gyveno Devo apartamentuose jo šeimos dvare, todėl jai net namų reikalais nereikėjo rūpintis. Val tereikėjo su juo gyventi.

Tačiau akivaizdu: to neužteko jai išlaikyti.

Dabar jis buvo vyras, kurio žmona gyveno aukščiausios klasės Beverli Hilso bute; ji buvo dažnai fotografuojama apsipirkinėjanti ar valganti priešpiečius kokiame nors populiariame miesto restorane ir netgi galėjo, dėl Dievo, su kuo nors susitikinėti…

Devas kumščiu sugniaužė šūsnį pranešimų ir susiraukšlėjęs popierius tapo panašus į sulūžusį akordeoną. Susitikinėti su jo žmona – nepriimtina, tarė sau jis, tačiau aiškiai suvokė, kad situacijos pakeisti negali.

– Visiškai teisingai, šefe, – pritariamai išsakė Megan. – Jūs tik gyvenate atskirai, bet nesate išsiskyrę.

– Megan, – pro sukąstus dantis iškošė Devas, – jeigu vertini savo darbą, liaukis. Dabar pat.

Megan prunkštelėjo.

– Prašyčiau. Puikiai žinai, kad be manęs pražūtum.

Tarpdury pasigirdo sodrus balsas:

– Megan, jeigu jis tave atleis, aš pasamdysiu už dvigubai didesnį atlyginimą.

Devas pakėlė akis į savo brolį Maksą.

– Po velnių, sumokėsiu, kad tik ją pasiimtum.

Megan piktai nužvelgė abu brolius.

– Turėčiau atsistatydinti. Vien tam, kad įrodyčiau, jog be manęs neišsiversite. Tačiau nepasielgsiu taip – esu pernelyg geras žmogus ir neketinu stebėti, kaip žlunga ši vieta.

Tai tarusi Megan išėjo aukštai iškelta galva, bet prieš uždarydama duris dar kartą piktai nužvelgė abu vyriškius.

Devas atsilošė juoda oda trauktoje kėdėje.

– Kodėl jos neatleidžiu?

Perėjęs per erdvų kabinetą Maksas atsisėdo į kėdę priešais brolį.

– Todėl, – patogiai įsitaisydamas atsakė jis, – kad ji čia dirba jau trisdešimt metų, pažįsta mus nuo vaikystės ir veikiausiai mudu užmuštų, jeigu pamėgintume ja atsikratyti.

– Svarios priežastys. – Devas papurtė galvą ir apžvelgė patalpą. Jo akys neužkliuvo nei už įrėmintų filmų plakatų, kuriais buvo nukabinėtos sienos, nei už posėdžiams skirto stalo, nei už gėrimų baro, nei už funkcionalių, bet patogių baldų, nei už galinės Hadson Pictures kino studijos teritorijos vaizdo, besidriekiančio už plačių langų.

Tai buvo jo pasaulis. Čia jis dirbo ir jautėsi laimingas.

Tad kodėl, po galais, nėra laimingas dabar?

– Ir ko šį kartą ji prie tavęs pristojo?

Devas metė į Maksą staigų žvilgsnį.

– Megan galvoja, kad Valentino dienos proga turėčiau nusiųsti Val gėlių.

– Nebloga mintis. – Maksas susimąstęs suglaudė pirštų pagalvėles. – Ką tik nusiunčiau Danai puikiausių rožių ir didžiulę dėžę Godiva saldainių. Kodėl ir tau ko nors nenusiuntus Val?

– Gal iš proto išsikraustei? – Devas pašoko ant kojų ir pradėjo žingsniuoti po kambarį. – Jeigu Valentino dienos proga nori dovanomis apipilti savo sužadėtinę, puiku. Bet gal pamiršai, kad Val mane paliko?

– Argi tai tave nustebino?

– Ką nori pasakyti?

– Nagi, Devai. Ji dėl tavęs ėjo iš proto, o tu jos beveik nepastebėdavai.

Devas sustojo kaip įbestas ir pasukęs galvą į brolį piktai jį nužvelgė.

– Mano santuoka – ne tavo reikalas.

Maksas gūžtelėjo pečiais.

– Sakau tik tai, kad jeigu į santuokinį gyvenimą būtum įdėjęs tiek pastangų, kiek dedi norėdamas numaldyti įnoringus režisierius, dabar nebūtum vienas.

– Labai ačiū, pone Įsimylėjęs Erzintojau.

Maksas nusišypsojo.

– Prisipažįstu. Jaučiuosi dėkingas radęs Daną. Po to, kai netekau Karen…

Devas susigūžė. Jis neketino vėl iškelti velionės brolio žmonos temos, neketino priminti kančios, kurią šiam taip ilgai teko išgyventi.

– Klausyk, džiaugiuosi, kad jautiesi laimingas. Bet tai nereiškia, jog visi gyvenime nori to, ką turi tu.

– O gaila.

– Po galais, Maksai, atėjai čia pamokslauti apie mano meilės reikalus? Gal dabar esi meilės guru?

– Toli gražu! – Maksas sausai nusijuokė. – Bet kadangi Megan jau mynė ant nuospaudos, pamaniau, kad paantrinsiu.

– Labai ačiū. Bet ne, dėkui. Meilė skirta kvailiams.

Pastaraisiais metais Hadsonų šeimoje netilo meilės ir vestuvių varpai. Visi iki vieno Devui įkyriai primindavo skaudžią temą.

Visgi Devo neįtikino nė viena laiminga pabaiga. Hadsonų šeima statė filmus. Hadson Picturespardavinėjo žmonėms laimingas pabaigas. Tačiau tai nereiškė, kad jomis tikėjo ir Devas.

– Pasakė vyras, kuris Valentino dieną neturi moters. – Maksas papurtė galvą ir išsiviepė.

Jo savimi patenkintos šypsenos nepritemdė net griežtas Devo žvilgsnis.

– Negaliu patikėti, kad net tu užkibai ant tos meškerės. Valentino diena? Tu rimtai? Visi vyrai pasaulyje žino, jog šią šventę sugalvojo saldainių gamintojai ir atvirukų fabrikantai. Tai moterų diena, mažasis broliuk. Ne vyrų.

– Vienas saldainiukas, kelios gėlytės, šlakelis vyno ir štai – puikus vakaras jums abiem. Žinoma, – susimąstė Maksas, – ką tu apie tai išmanai. Nieko. Juk tai tu, ponas Romantike, leidai žmonai tave palikti Kūčių vakarą.

– Žinai ką? Įsimylėjęs esi nepakenčiamas.

– Keista, – mąsliai tarė Maksas. – Santuoka tavęs visai nepakeitė.

Ne, nepakeitė. Kita vertus, – pamanė Devas, – juk nesituokiau teigdamas esąs įsimylėjęs. Jis vedė Valeri, nes jam reikėjo žmonos, o ji puikiai atitiko reikalavimus. Val turėjo gerų ryšių – atstovų spaudoje, visuomenės informavimo priemonėse, korporacijose, – ir gražiai atrodė įsikibusi jam į parankę.

Bent jau iki tol, kol jį paliko. Devui jos netrūko, tikrai ne. Be Val jo gyvenimas ir toliau tekėjo įprasta vaga. Pačia įprasčiausia.

– Būtent tą ir norėjau pasakyti, – tvirtai pasakė jis. – Esu toks pats, koks buvau iki vedybų.

– Velniškai gaila, – tarė Maksas.

Devas suraukė antakius ir priėjęs prie plačių langų pažvelgė į lauką. Jo akys ėmė klaidžioti po plačią, Hadson Pictures priklausančią žemę. Tai buvo galinė kino studijos teritorija, nuklota galybe įvairiausių dekoracijų tik ir laukiančių, kada atvyks operatorių komandos ir vėl prikels jas gyvenimui. Čia knibždėjo aktorių ir statistų, scenos darbininkų ir elektrotechnikų. Galinė kino studijos teritorija buvo tarsi miniatiūrinis miestelis, o Devas – jo meras.

Tačiau užuot matęs savo valdas, glūdinčias pačioje Burbanko širdyje, Devas nesąmoningai regėjo Beverli Hilso vaizdą. Kur Valeri dabar gyveno savo bute; jo vidaus Devas nė karto nebuvo matęs.

Atsigręžęs į brolį, jis tyliai paklausė:

– Ką tai turėtų reikšti?

– Jog tau laikas praregėti.

Maksas su kėde pasisuko į Devą.

– Santuoka su Val buvo rimtas mėginimas susikurti realų gyvenimą, tad kodėl leidai jai pasprukti?

Sugriežęs dantimis Devas nukreipė akis į miesto vaizdą. Apie santuoką kalbėtis jis nenorėjo. Nei su Maksu. Nei su kuo nors kitu.

Susierzinimas, kurį jautė, kai Val jį paliko – Kūčių vakarą! – dar nebuvo išgaravęs. Juk jis – Devlinas Hadsonas. Jo niekas nepalikdavo. Bent jau iki Val. O vieši santuokos žlugimo padariniai paliko kartėlį burnoje ir vis dar sukeldavo įsiūtį.

 

Kiekvienas miesto laikraštis ir paskalų žurnaliūkštis spėliojo galimas Valeri išėjimo priežastis. Kelias savaites jiedviem su žmona ant kulnų nepaliaujamai lipo paparacai; Devas, nors ir labai nenorėdamas sau pripažinti, nusirito taip žemai, kad pradėjo tikrinti leidinių antraštes, mėgindamas sužinoti visas menkiausias naujienas apie tolesnį žmonos gyvenimą.

Devas netikėtai atsisuko ir grįžęs prie stalo atsisėdo. Tik pajutęs saugią darbo stalo užtvarą tarp savęs ir brolio, jis vėl prakalbo:

– Ar tau bent kartą šovė į galvą mintis, kad tai aš norėjau skirtis?

– Ne. – Maksas papurtė galvą, atsilošė kėdėje ir ištiesęs kojas sukryžiavo kulkšnis. Jis atrodė visiškai atsipalaidavęs, kiek, žinoma, įmanoma atsipalaiduoti vilkint aštuonis šimtus dolerių kainuojančiu kostiumu. – Matai, Devai, tai ne tavo stilius. Kažką sumanęs niekada nesitrauki. Todėl, ne, tu nebūtum jos prašęs skyrybų. Nesuprantu tik vieno: kodėl leidai jai išeiti?

– Leidau? – Dabar nusijuokė Devas ir sukryžiavo rankas ant pilvo. – Tu santykiuose, matyt, vadovaujiesi leidimais, ar ne? Manau, Dana su tuo tikrai nesutiktų.

Maksas pirmą kartą susiraukė, akivaizdžiai mėgindamas susieti žodžius leisti ir Dana; galiausiai jo veide įtampa šiek tiek atslūgo.

– Taškas tavo naudai. Na gerai, gal leidai netinkamas žodis. Tačiau ką, po galais, galvojai ją paleisdamas? Visiems šeimos nariams buvo aišku kaip dieną, kad Valeri dėl tavęs ėjo iš proto.

Devas prisiminė, jog ji tikrai buvo pametusi dėl jo galvą, ir jį akimirksniu užplūdo prisiminimų lavina. Val visada beprotiškai troško leisti su juo laiką. Jos akys žibėdavo, lūpos nušvisdavo plačiausia šypsena. Į santykius su Devu ji leidosi entuziastingai, kupina gerų lūkesčių. O jis, žinoma, jos jausmus priėmė kaip savaime suprantamą dalyką. Ir kodėl neturėjo? Devas žinojo, kad Valeri jį myli. Ir tai buvo tik viena iš priežasčių, dėl kurių jis – šventai įsitikinęs savo sprendimo teisingumu – nusprendė susituokti. Kaip galima suklysti, jei žmona myli savo vyrą?

Devą plūste užplūdo prisiminimai. Valeri šypsena. Valeri Prancūzijoje, Garbės filmavimo aikštelėje. Valeri lovoje, blankiai jam besišypsanti po katastrofiškos pirmosios nakties. Po velnių. Tai prisiminęs Devlinas net susigūžė kėdėje.

Teisindamasis jis priminė sau nesitikėjęs ją būsiant nekalta. Nė sekundei nesusimąstė, jog ji galėtų nerimauti ir būti tokia įsitempusi, kad kiekvienas nervas prilygtų užtaisytam sprogmeniui.

Tikrai ne didžiausio pasididžiavimo verta akimirka, – tyliai prisipažino sau Devas. Jis taip jos geidė, kad nė nepasivargino sujaudinti. Seksas tą naktį buvo gyva kančia; dėl šios priežasties kiekvienas vėlesnis mėginimas atkartojo pirmąjį. Prisiminimai Devui tapo neįveikiama kliūtimi, ir galiausiai dėl savo apgailestavimų bei augančios Valeri baimės seksas jiems taip ir liko nesėkme.

Nuvijęs slogius prisiminimus į šalį, Devas sutelkė mintis į Maksą ir aiškiai tardamas žodžius pasakė:

– Tai ne šeimos reikalas.

– Viskas dėl mamos ir tėčio, tiesa? Dėl jų santuokos.

Devas pervėrė brolį nuožmiu žvilgsniu. Sužinojęs, kad jų motina buvo neištikima tėvui, jis visiškai liovėsi tikėjęs santuokos šventumu. Šokiruojanti žinia paveikė jo požiūrį. Bet argi galėjo būti kitaip? Du žmonės, kuriuos jis visą gyvenimą laikė kone tobulumo įsikūnijimais, pasirodė besą visiški minkštakūniai.

– Nepainiok jų į tai.

– Kodėl? Tu nevertini jų poelgio blaiviai. – Maksas atsiduso. – Su tėvu apie tai nesikalbi, motinos išklausyti nenori, o su visais kitais elgiesi taip, tarsi krūtinėje turėtum ledo gabalą.

– Aš dirbu, – suirzusiu balsu pareiškė Devas. – Gal dar nepastebėjai, kad šiuo metu baigiame statyti kelis filmus, jau nekalbant apie tuos niekingus Kino akademijos apdovanojimus…

– Kalbame ne apie darbą, Devai. Kalbame apie tave. Apie tavo gyvenimą. Tau tereikėjo pasistengti, brolau. – Maksas suraukė antakius. – Val tave mylėjo, o tu viską sugadinai.

Devą vėl perliejo kaltės jausmas, palikdamas nepasitenkinimą savimi. Jis nebuvo iš tų, kurie žvalgosi atgal. Jis niekada negromuliuodavo senų klaidų ir nesistengdavo suprasti, kur pasielgė netinkamai. Praeitis tėra praeitis, kurios nebegalima pakeisti.

Devas iš lėto pakilo ir iš viršaus pažvelgė į brolį.

– Aš nieko nesugadinau. Man regis, turėtum žiūrėti savo meilės reikalų, užuot rūpinęsis manimi ir mano žmona.

– Devai, tu neturi žmonos, – priminė jam Maksas.

Keista, jis ką tik tai sakė Megan, tačiau išgirdęs tuos pačius žodžius iš brolio lūpų pajuto tokį įsiūtį, kad norėjo kibti šiam į atlapus. Megan buvo teisi. Jis turėjo žmoną. Tik jos nebuvo šalia. Na, gerai, gal praeities ir negalima pakeisti. Bet ateitis, velniai griebtų, dar neprarasta.

– Dar ir kaip turiu, – paprieštaravo Devas suvokdamas, kaip smarkiai jam buvo įsipykę atsakinėti į korespondentų klausimus, išsisukinėti nuo fotografų objektyvų ir taikstytis su nesiliaujančiais šeimos baksnojimais dėl Val. Atėjo laikas išsikuopti.

Be to, po velnių, kodėl visa tai turi iškęsti jis?

Juk ne jis metė šeimą. Ne jis troško klausydamasis tylos vaikštinėti po tuščius namus. Tai Valeri privertė juodu šitai išgyventi, ir jam jau gerokai įgriso taikstytis su jos sukurta padėtimi.

– Tai bent bus naujiena Val, – stodamasis tarė Maksas.

– Leisk man pačiam pasirūpinti Valeri. – Kuo daugiau Devas apie tai galvojo, tuo geriau jautėsi. Nešamas teisėto pykčio bangos, jis perėjo kambarį, atlapojo spintos duris ir nuplėšė nuo pakabos kostiumo švarką.

– Kur susiruošei? – paklausė Maksas.

– Ketinu išsamiai viską aptarti su savo žmona, – atsakė Devas. Galvoje iškilo Valeri vaizdas, ir jis suprato be galo jos ilgėjęsis, kad ją kur. – Laikas priminti Val, jog mes vis dar susituokę.

– Manai, bus lengva?

Devas pažvelgė į savo jaunesnįjį brolį. Keletą pastarųjų dienų jo sekretorės, padėjėjos ir šeimos nariai vaikščiojo iš džiaugsmo išplėstomis akimis. Regis, kaskart kai pažvelgdavo į biurą matydavo, kaip pristatoma dėžė saldainių ar puokštė gėlių.

Valentino dienos širdelės ir gėlės šiomis dienomis jam nuolat primindavo, kad jis vienas kaip pirštas. Jam nedavė ramybės tuštuma, kurią jausdavo kiekvieną vakarą grįžęs namo. Matydamas, kaip broliai ir sesuo mėgaujasi meilės džiaugsmais, Devas jautė tokį nerimą, apie kokį ligi šiol nenutuokė.

Ir nė nenorėjo galvoti kodėl. Kad ir kaip būtų, kone visą gyvenimą jis gyveno vienas. Laisva valia.

O gal tai ir buvo tikrasis motyvas. Galbūt vienas jis ne laisva valia. Į tokią padėtį jį įstūmė savarankiškas Valeri sprendimas. Ką gi, ji savo pasiekė. Paliko jį. Okupavo visą įmanomą erdvę. Tačiau vaidinimas baigėsi. Atėjo laikas jai grįžti namo. Ir vykdyti priesaikas, kurias abu davė santuokos metu. Niekur nebuvo paminėtas sakinys: kol nebenorėsite būti kartu. Priesaika skambėjo taip: kol mirtis jus išskirs. O Devas laikydavosi priesaikų. To paties tikėjosi ir iš savo žmonos.

Seniai laikas jai tai priminti.

Niūriai šypsodamasis Devas atsakė:

– Nesvarbu, sunku ar lengva, aš tai padarysiu.

Valeri Šelton Hadson turėjo nuosavą butą, kurio langai atsivėrė į Beverli Hilso kalnus, medžius ir vilas. Jis buvo įrengtas prabangiai ir skoningai, bet atrodė toks velniškai tuščias, kad jai norėjosi rėkti vien tam, kad išgirstų bent kokį garsą.

Visgi radiją ar televizorių ji įjungdavo retai – nenorėjo nieko girdėti apie Hadson Pictures ir artėjančius Kino akademijos apdovanojimus. Kaskart vos išgirdus Devlino vardą jai suspausdavo širdį, o vienatvė, kuri jau buvo spėjusi tapti gyvenimo dalimi, grasindavo praryti gyvą.

Užuot galvojusi apie tai, ką prarado, Valeri nusprendė apskritai kuo mažiau sukti galvą. Ji eidavo pietauti su draugais, savanoriškai prisidėjo prie labdaringos veiklos, vaikščiojo po parduotuves ir stengėsi nekreipti dėmesio į paparacus, kurie spragsėdami fotoaparatais iššokdavo jai skersai kelio vos išėjus iš namų.

Užpildyti dienas sekėsi neblogai, bet naktys būdavo tuščios, tylios ir vienišos. Valeri nerūpėjo pasimatymai, o išsiruošti su draugais į madingiausią naktinį klubą ji turėdavo prisiversti. Taigi naktys buvo ilgos, dienos kupinos veiklos, ir jai vis dar užteko laiko ilgėtis savo vyro. Ilgėtis žmogaus, kuris ją taip ignoravo, kad jai neliko kitos išeities, išskyrus palikti jį.

– Ne taip aš noriu gyventi, – sumurmėjo Valeri ir žengė į nuošalią, tik jai vienai priklausančią svetainės terasą.

Ją pasitiko gausi žaluma. Iš kabančių vazonų sviro paparčiai, keraminiuose kibirėliuose augo ir akį glostė gausiai žiedais apsipylusios šakelės, pasienius puošė dailiai apkarpyti krūmeliai, o viename kampe iš vazono netgi stiebėsi citrinmedis. Terasos viduryje stovėjo chromo ir keramikos stalelis, prie kurio buvo pristumtos keturios dekoratyvinės kėdės. Čia buvo įtaisytos ir sūpuoklės su ryškia raudonai gelsva uždanga; Valeri patraukė link jų. Susirangiusi sūpuoklėse ji galėjo klausytis tolimo, iki penkiolikto aukšto atsklindančio, bet jau prislopusio eismo gaudesio ir žinoti, kad bent šioje vietoje nėra stebima.

Vieta pamąstymui. Nelaimei, vos pradėjus galvoti, mintys kaipmat imdavo suktis apie Devliną. Pyktelėjusi ant savęs Valeri nuvijo šalin jo atvaizdą: veide įsirėžusią nuostabą, kai ji pasakė išeinanti. Mintis, kad spruko pabrukusi uodegą, jai atrodė nepakenčiama. Val nekentė savęs už tai, jog už santuoką, kurios taip troško, nekovojo dantimis ir nagais.

Ak, taip, iš pradžių už negarbingą jų bendro gyvenimo baigtį ji kaltino tik Devliną. Tačiau dabar buvo priversta pripažinti, kad kalti buvo jie abu. Ji nė karto nepasistengė išsakyti savo nuomonės. Neprivertė Devlino jos matyti. Valeri tik tyliai – it visiška kvaiša – laukė, kol vyras pajus tokias pat kibirkštis, kokias ji pajuto vos jį išvydusi.

Valeri pakėlė dekoratyvinę pagalvėlę, prispaudė ją prie krūtinės ir atrėmė galvą į sūpuoklių atlošą. Užmerkdama akis ji leido Devo atvaizdui užgožti visas mintis, ir kūną akimirksniu pasiglemžė liepsnos.

Dieve, kaip smarkiai ji troško pradėti viską iš naujo. Tiek daug dalykų dabar darytų kitaip.

– Visų pirma, nė už ką nesitaikstyčiau taip besąlygiškai, – vis dar užmerktomis akimis subambėjo sau po nosimi Valeri, mintyse tyrinėdama Devo paveikslą. – Sakyčiau, ką galvoju. Leisčiau mažiau laiko stengdamasi būti tobula mažyte žmona ir dėčiau daugiau pastangų buvimui savimi. – Ji kone paspringo dėl paskutinio sakinio.

Tobula mažytė žmona.

– Dieve švenčiausias, nieko nuostabaus, kad Devui buvo nuobodu. Kas gali būti baisiau? – Valeri sudejavo ir pajutusi pilvu nugurgiantį beviltiškumo jausmą stipriau prispaudė prie juosmens pagalvėlę. Pastarosiomis dienos šis pojūtis neapleido jos nei dieną, nei naktį.

– Ponia Hadson?

Valeri atsiduso nepatenkinta dėl namų šeimininkės sutrukdymo, tačiau nepakėlė galvos ir neatsimerkė.

– Taip, Terese.

– Kai kas atėjo jūsų aplankyti, – beveik apgailestaujančiu tonu tyliai pranešė vyresnioji moteris. – Pasakiau jam, kad jūs dabar užimta, bet…

– Primygtinai reikalauju pasimatyti.

Staiga pakėlusi galvą Valeri plačiai atmerkė akis ir įsmeigė žvilgsnį į žmogų, kurio niekada nebesitikėjo pamatyti.

Savo vyrą.

1  2  3  4  5  6  7  8  9  10  11 
Рейтинг@Mail.ru